2026 m. rugsėjo 28 d. LSMC Sociologijos instituto doktorantė Justina Krauledaitė apgynė sociologijos mokslo krypties disertaciją „Nedirbančio, nesimokančio ir mokymuose nedalyvaujančio jaunimo įsidarbinamumas Lietuvoje ir Italijoje“. Disertacijos mokslinė vadovė – dr. Rūta Brazienė (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005).
Disertacijos gynimo taryboje dalyvavo:
⟡ pirmininkė – prof. dr. Aistė Balžekienė (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija, S 005);
⟡ vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Inga Blažienė (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, ekonomika, S 004);
⟡ dr. Indrė Genelytė (Linšiopingo universitetas (Švedija), socialiniai mokslai, sociologija, S 005);
⟡ vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Sarmitė Mikulionienė (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005);
⟡ vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Julija Moskvina (Lietuvos socialinių mokslų centras, socialiniai mokslai, sociologija, S 005).
Disertacijos anotacija:
Disertacijoje analizuojamas nedirbančio, nesimokančio ir mokymuose nedalyvaujančio (NEET) jaunimo įsidarbinamumas Lietuvoje ir Italijoje. Tyrimo tikslas – atskleisti individualius, socialinius ir struktūrinius veiksnius, darančius įtaką NEET jaunimo galimybėms įsidarbinti ir paaiškinti jų sąveiką skirtinguose nacionaliniuose kontekstuose. Įsidarbinamumas nagrinėjamas kaip daugiamatis reiškinys, apimantis individualius išteklius mikrolygmeniu, socialinius ryšius mezolygmeniu ir darbo rinkos, socialinės politikos bei institucinės aplinkos veiksnius makrolygmeniu.
Lietuva ir Italija lyginamos atsižvelgiant į skirtingus jų gerovės valstybių ir jaunimo užimtumo politikos kontekstus bei NEET rodiklius. Italija priskiriama Pietų Europos gerovės modeliui, kuriame svarbus vaidmuo tenka šeimai, o Lietuva apibūdinama kaip posovietinė pereinamojo tipo gerovės valstybė. Vis dėlto kai kuriais jaunimo perėjimo į suaugystę bruožais Lietuva artėja prie Italijai būdingų tendencijų. Lietuvoje jaunimo užimtumo politika koordinuojama centralizuotai, o Italijoje didesnė atsakomybė tenka regionams, todėl skiriasi paslaugų prieinamumas, jų įgyvendinimas teritoriniu lygmeniu.
Disertacijoje taikoma mišrių metodų prieiga. Empirinį pagrindą sudaro 14 pusiau struktūruotų interviu su NEET jaunimu; Lietuvos jaunimo apklausos duomenims pritaikytas logistinės regresijos modelis; Lietuvos ir Italijos kiekybinių tyrimų duomenys ir antrinių statistinių rodiklių analizė.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad NEET jaunimo įsidarbinamumą formuoja išsilavinimas, darbo patirtis, skaitmeniniai gebėjimai, psichologinė savijauta, socialinė parama, gyvenamoji vieta ir galimybė gauti individualizuotą institucinę pagalbą. Lietuvoje didesnė tikimybė priklausyti NEET grupei siejama su žemesniu išsilavinimo lygiu, gyvenimu kaimo vietovėje, vaikų turėjimu, negalia ir moteriškąja lytimi. Artimi socialiniai ryšiai daugiausia suteikia emocinę ir praktinę paramą, tačiau įsidarbinamumui ypač reikšmingi platesni profesiniai ryšiai, institucinis tarpininkavimas ir individualizuotos paslaugos. Lietuvos ir Italijos palyginimas parodė, kad tų pačių įsidarbinamumo išteklių reikšmė ir panaudojimas priklauso nuo nacionalinio institucinio konteksto ir socialinės politikos.
Sveikiname ir linkime, kad šio etapo pabaiga taptų dar įdomesnių etapų pradžia!
Dalijamės gynimo ir sveikinimų akimirkomis, kurias įamžino Vytautas Karpauskas, Kamilė Botyriūtė.
