Alexander Chubrik, Aušra Maslauskaitė
https://doi.org/10.63588/lsr-2025-14-4
Summary. This paper examines the structure of Belarusian migration to Lithuania with a focus
on family migration, drawing on Eurostat data, Belarus Census-2019 benchmarks, and derived
estimates. All estimates presented in this paper should be understood as approximations derived
from indirect extrapolations, rather than exact measurements. While official statistics and public discourse often frame Belarusian migration as primarily labour‑driven, our analysis suggests a more complex picture. According to our estimates, as of the end of 2024, nearly 10,000 Belarusian citizens – minors, their parents, young adults, and elderly dependents – resided in family households in Lithuania. Broader estimates, though necessarily approximate, indicate that roughly one‑third of Belarusian immigrants are individual migrants, while two thirds are family‑linked. Within this family‑linked group, most are connected to Lithuania through their households, with a smaller but still significant share maintaining transnational family ties to Belarus. These findings rest on strict but transparent assumptions, including the treatment of minors as family‑attached, the allocation of elderly by residence‑permit categories, and the extrapolation of census patterns to immigrant populations. Despite these limitations, the decomposition challenges the narrow view of Belarusian migration as labour‑centric and underscores the im-portance of recognizing resident family households as a central component of the immigrant community. Policy implications include the need to adapt integration measures to the realities of family‑based settlement in Lithuania, particularly in the areas of children’s education, language acquisition, and long‑term social inclusion. In addition, the analysis highlights significant data gaps on marital status and household composition, which, if addressed, would enable more accurate assessments of family migration and better‑targeted integration strategies. Reframing Belarusian migration as family‑oriented not only provides a more accurate understanding of migrant experiences but also supports the development of inclusive policies that strengthen integration, social cohesion, and demographic sustainability in Lithuania.
Raktažodžiai: family migration, Belarusian migration to Lithuania after 2020, migration statistics.
Baltarusijos piliečių migracija į Lietuvą: šeiminės dimensijos vertinimas
Santrauka. Šiame straipsnyje analizuojama Baltarusijos piliečių migracijos į Lietuvą struktūra, ypatingą dėmesį skiriant šeiminei migracijai – dimensijai, kuri oficialioje statistikoje dažnai lieka nuošalyje. Administraciniai duomenys pirmiausia fiksuoja teisinį leidimo gyventi pagrindą – dažniausiai darbo migraciją – ir taip susiaurina požiūrį bei rodo, kad baltarusių atvykimas į Lietuvą yra individualių darbo migrantų srautas. Tai neatskleidžia realių gyvenimo situacijų ir neparodo, kiek migracijos sprendimus lemia šeimos gyvenimas, apsaugos poreikiai arba ilgalaikio įsikūrimo motyvai.
Kadangi nėra tiesioginių duomenų apie imigrantų šeiminę padėtį, namų ūkių sudėtį, šiame darbe taikomas nuoseklus ekstrapoliacijos principas, kuriuo siekiama pristatyti tikėtiną šeiminės migracijos vaizdą. Tai yra indikaciniai, o ne tikslūs įvertinimai, tačiau net ir pagrįsti prielaidų pakeitimai, ypač susiję su šeimų su nepilnamečiais vaikais struktūra, nekeičia bendro vaizdo: Baltarusijos piliečių migracija į Lietuvą turi ryškią šeiminę dimensiją. Mūsų vertinimai rodo, kad 2024 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 10 tūkst. Baltarusijos piliečių: nepilnamečiai vaikai, jų tėvai, jauni suaugusieji ir vyresnio amžiaus priklausomi šeimos nariai. Platesni (ir mažiau patikimi) vertinimai atskleidžia, kad maždaug du trečdaliai baltarusių imigrantų yra susiję su šeiminėmis struktūromis – arba gyvena
Lietuvoje su šeimomis, arba palaiko glaudžius transnacionalinius ryšius. Tik apie trečdalį galima laikyti individualiais migrantais įprasta prasme. Tyrimo autoriai siūlo keletą migracijos politikai aktualių gairių. Pirma, integracijos politika turėtų atspindėti šeiminį migracijos pobūdį. Teisinės šeimos narių statuso suteikimo procedūros turėtų būti pritaikytos prie realių šeimų įsikūrimo situacijų. Integracijos priemonėmis prioritetas turėtų būti teikiamas vaikams šviesti, kalbai mokytis ir ilgalaikei
socialinei įtraukčiai – tai kertiniai migrantų šeimų stabilumo ir ateities veiksniai. Antra, mokyklos yra esminės institucijos, formuojančios integracijos trajektorijas. Švietimo aplinka lemia: ar šeimos pasirenka likti Lietuvoje, kaip greitai jos integruojasi ir kaip vaikai kuria socialinius bei kalbinius ryšius su priimančiąja visuomene. Trečia, transnacionalinės šeimos reikalauja specifinio dėmesio. Dalis baltarusių imigrantų palaiko glaudžius šeiminius ryšius su Baltarusijoje likusiais artimaisiais, ir į tai būtina atsižvelgti plėtojant integracijos politiką. Ketvirta, duomenų trūkumas riboja įrodymais grįstą politiką. Lietuva ir Eurostatas neskelbia sistemingų duomenų apie imigrantų šeiminę padėtį, namų ūkių sudėtį arba šeimos struktūras. Geresnis duomenų rinkimas ir detalesnis jų skelbimas leistų tiksliau vertinti šeiminę migraciją ir kurti labiau tikslingas integracijos priemones.
Keywords: šeiminė migracija, Baltarusijos piliečių migracija į Lietuvą po 2020 m., migracijos statistika, šeimos struktūros, integracijos politika.